Akvakultūra yra svarbi ES mėlynosios ekonomikos strategijos dalis. Pasak Briuselio, ji prisideda prie maisto saugumo ir Europinė žaliaji susitarimas ją skatina kaip baltymų šaltinį su mažesniu anglies pėdsaku.
Akvakultūra apima, be kita ko, žuvų, jūros moliuskų ir kriauklių, dumblininkų bei kitų vandens organizmų auginimą. Auginimas vyksta jūriniuose, mišriuose ar gėluose vandenyse, taip pat komerciškai baseinuose su vandens recirkuliacijos sistemomis.
2020 m. bendroji ES akvakultūros gamyba siekė 1,1 mln. tonų, tai sudaro mažiau nei 1 % pasaulinio bendro žuvininkystės kiekio. Ispanija, Prancūzija, Graikija ir Italija yra pagrindinės ES akvakultūros gamintojos. Jos kartu sudaro apie du trečdalius visos ES gamybos.
Turėdamos plačią finansinę paramą iš Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondo, ES šalys galėjo užtikrinti akvakultūros ilgalaikį gyvybingumą ir gauti ekonominės naudos. Tačiau rezultatai delsiasi ir, pasak Europos Audito Rūmų atstovų, jų dar negalima patikimai įvertinti.
„Pastaraisiais metais ES plačiai įžengė į didžiąją akvakultūros sektoriaus dalį, nes šis sektorius yra svarbi jos mėlynosios ekonomikos strategijos dalis. Tačiau, deja, ji nepavyko pasiekti norimų rezultatų“, – teigė Nikolaos Milionis, Europos Audito Rūmų narys ir audito vadovas.
Nepaisant 1,2 mlrd. eurų, skirtų 2014–2020 metų laikotarpiui, auditoriai pastebėjo, kad bendra ES akvakultūros gamyba sustojo. Italijoje ir Prancūzijoje (dvi didžiausios akvakultūros gamintojos) gamyba netgi sumažėjo. Akvakultūros įmonių skaičius mažėja, o ir šio sektoriaus darbuotojų skaičius 2014–2020 metais sumažėjo.