Šiaurės Afrika šiuo metu patiria didžiausią per pastaruosius šešerius metus sausros periodą, be jokių ženklų, kad situacija galėtų pagerėti. Pietų ir Rytų Europa dabar susiduria su panašiomis iššūkiais po to, kai jau du metus iš eilės patiria nuolatinę sausrtį. Tai perspėjimas, kurį skelbia Europos mokslininkai ir institucijos, stebinčios sausros raidą ir jos pasekmes.
Pastaraisiais mėnesiais Graikija, Italija, Ispanija ir kai kurios Balkanų dalys stipriai nukentėjo nuo ekstremalių karščių ir nuolatinės sausros. Šios sąlygos lėmė miškų gaisrų gausėjimą ir smarkiai sutrikdė žemės ūkį.
Ypač sunkiai nukentėjo Sicilija, kur ūkininkai įspėjo vyriausybę apie katastrofiškas karščio pasekmes jų derliui. Alyvuogės, vynuogės ir citrusiniai vaisiai patiria didelę grėsmę, o gyvulių augintojai kovoja dėl pakankamo vandens ir maisto savo gyvuliams: „Gyvuliai geria dumblinį vandenį, kai ežerai džiūsta, o ūkininkai priversti skerdyti gyvulius dėl maisto ir vandens trūkumo.“
Graikijoje, kur miškų gaisrai jau sunaikino dešimtis namų ir tenka evakuoti visus kaimus, situacija yra tokia pat niūri. Tokiame regionuose kaip Peloponesas ir Atėnai vyriausybė turėjo imtis skubios pagalbos priemonių žalai sušvelninti, tačiau ES pagalba yra esminė, kad būtų išvengta dar didesnių nelaimių.
Taip pat Ispanija susiduria su sunkiu sausros laikotarpiu. Andalūzijos regione vandens atsargos yra istoriškai žemame lygyje, o ūkininkai bijo tolesnio alyvuogių aliejaus ir kitų kultūrų derliaus sumažėjimo. Ispanijos vyriausybė jau įvedė vandens apribojimus, tačiau be lietaus ir kylant temperatūroms, ilgalaikės įtakos įvertinimas yra sudėtingas.
Sausra lėmė reikšmingus derliaus nuostolius, kai kuriose vietovėse pranešama, kad sunaikinta iki 90 % jų kultūrų. Tai turi ne tik tiesioginių ekonominių pasekmių, bet ir gresia padidinti maisto kainas visoje Europoje.
Europos Sąjunga raginama ne tik tiesiogiai teikti finansinę pagalbą, bet ir investuoti į tvarias vandens valdymo strategijas bei technologijas, kad žemės ūkis Pietų Europoje taptų atsparesnis sausrai.
Be skubių ir koordinuotų veiksmų Pietų Europos šalys rizikuoja negrįžtamai pakenkti savo žemės ūkio sektoriams, o tai paveiks ne tik regioninę, bet ir plačiąją Europos ekonomiką.