Prancūzija per ateinančius šešis mėnesius eina Europos Sąjungos pirmininkavimo pareigas. Šis laikinas pirmininkavimas daugiausia bus skirtas ateities konferencijai apie biudžeto ir procedūrų ES modernizavimą.
Be to, Prancūzijos prezidentas Manuelis Makronas siekia žymiai išplėsti ES tarptautinių ekonominių užduočių paketą, tačiau ne visi ES šalių nariai yra tam palankūs.
Po neseniai priimtų sprendimų dėl naujos bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) žemės ūkio srityje per Prancūzijos pirmininkavimą nelaukiama reikšmingų naujų sprendimų. Tačiau Prancūzijos žemės ūkio ir maisto ministras Julienas Denormandie turi pradėti įgyvendinti pirmąsias nuo ūkininko iki stalo priemones, o svarbiausia – užtikrinti, kad komisierius Januszas Wojciechowskis neperlenktų lazdos.
Žemės ūkiui palankiausias pokytis tikimasi iš naujų prekybos sutarčių. Prancūzija nori apsaugos nuo (pigiau) importuojamo maisto, pagaminto nesilaikant Europos (aplinkosaugos) standartų. Vadovaudamasi abipusiškumo principu importui ir savos gamybos apsaugojimui, Prancūzija siekia užkirsti kelią tam, kad ateityje ES aplinkos ir klimato įstatymai silpnintų ES ūkininkų konkurencinį pranašumą.
Denormandie įspėja, kad Žaliasis kursas jokiu būdu neturi vesti prie gamybos perkėlimo iš ES. Prancūzijoje vyrauja platus sutarimas, kad šalies jautienos rinka turi būti apsaugota ir todėl laisvosios prekybos susitarimas su pietų Amerikos Mercosur šalimis neturi įsigalioti.
Naujasis Prancūzijos pirmininkavimas taip pat ketina keltį klausimą dėl importo be deforestacijos soja, palmių aliejumi ir jautiena, tačiau mažai tikėtina, kad ES aplinkos ministrai birželio mėnesį priims bendrą poziciją šiuo klausimu. Be to, aplinkos ministrai spręs dėl dirvožemio apsaugos strategijos, tačiau ir čia sprendimas dar nebus priimtas, ypač atsižvelgiant į didelius ES valstybių narių nuomonių skirtumus.
Dabartinėse derybose dėl prekybos susitarimų su Naująja Zelandija ir Australija tikėtina, kad bus iškeltos Prancūzijos abejonių dėl konkurencijos gyvulininkystės produktams Prancūzijoje. Prancūzijos požiūriu vietinių produktų vartojimas yra patriotinis įsipareigojimas.
Prancūzija todėl siekia importą sojos pakeisti didesne sojos auginimu ES teritorijoje. Didėjantis maisto produktų importas, ypač daržovių bei vaisių, taip pat yra didelė problema Prancūzijoje. Per pastaruosius dvidešimt metų Prancūzija daugiau nei dukart padidino maisto produktų importą.
Maisto produkcijos savarankiškumas yra strateginės svarbos klausimas Prancūzijai. Prancūzams maisto savarankiškumas yra nacionalinio nepriklausomumo ir šalies politinės galios ženklas.