Demonstrantų ūkininkų Vokietijoje sėkmės matas apie viską akivaizdus: koks bus pirmadienio nacionalinis mitingas Berlyne? Ar atvyks tik keli šimtai traktorių, keletas tūkstančių ūkininkų, ar Unter den Linden gatvę užplūs dešimtys tūkstančių demonstrantų ir tūkstančiai žemės ūkio technikos vienetų?
Be to, antradienį ir trečiadienį posėdžiaus Bundestago žemės ūkio komitetas, ketvirtadienį šešiolikos federalinių žemių ministrai aptars taupymo planus, o savaitgalį Berlyne prasidės Žalioji savaitė. Trumpai tariant, daug Vokietijos ūkininkų ir taip planuoja šią savaitę vykti į Berlyną.
Praėjusią savaitę, rengiant maždaug dešimt regioninių akcijų, keli tūkstančiai technikos vienetų riedėjo autostradomis į užimtus eismo mazgus įvairiuose Vokietijos miestuose. Nors Vokietijos žemės ūkio organizacijos turi bendrą federalinę Žemės ūkio asociaciją (DBV), jos daugiausiai yra organizuojamos regioniniuose federalinių žemių lygmenyse. Organizacinė ir mobilizacinė jėga daugiausia yra žemių lygyje.
Tokios regioninės paskirties politikoje turi 'slopinamąjį' efektą. Daugelis užduočių, įgaliojimų (ir biudžetų!) yra perduoti šešiolikai žemės valdžios institucijų. Federalinis maisto ir žemės ūkio ministras Cem Özdemiras (žalieji) yra federalinis ministras, tačiau daugeliui sprendimų jam reikia šešiolikos žemių BMEL ministrų pritarimo.
O šie ministrai priklauso skirtingoms politinėms partijoms: šiuo metu šešiose žemėse žemės ūkio ministrai yra CDU/CSU atstovai. Tad visa BMEL politika Vokietijos mastu neturėtų būti ginčų arena tarp koalicijos ir opozicijos, tarp raudono-geltono-žalio ir juodo politinio susiskaldymo.
Žalieji ir FDP liberalai dažniausiai yra nusivylusių ūkininkų priešiškumo taikinys, tačiau Özdemiras tai dažnai atremia primindamas, kad per pastaruosius penkiasdešimt metų daugiausia CDU ministrai (suderinę su SPD) kūrė Vokietijos žemės ūkio politiką. Ir, jo žodžiais tariant, ypač jos nekišo į priekį.
Vokietijos gyvulininkystė ir žemės ūkis tikrai turi būti modernizuojami – iš esmės su tuo sutinka ir daug ūkininkų. Šią būtinybę aiškiai išdėstė Borchert ateities komisija (skaitykite: Vokietijos Johan Remkes). Ir ši būtinybė nėra vien Berlyno ar Briuselio reikalavimų dėl bioįvairovės, gyvūnų gerovės, klimato ar Žaliosios darbotvarkės pasekmė.
Tačiau Vokietijos politika vis dar nesutaria, kaip šis žemės ūkio perėjimas turėtų būti finansuojamas. Ar mokėjimas turėtų būti iš ūkininkų kišenės? O gal mėsos pramonės konglomeratai, prekybos centrai ir chemijos pramonė turėtų bent dalį savo milijardinių pelnų investuoti atgal į maisto gamybą?
Vokietijos žemės ūkio sektorius per pastaruosius metus veikė gana gerai, tačiau, kaip ir kitose ES šalyse, turi priprasti, jog ateinančiais metais gaus mažiau pajamų paramos. Taip pat dar reikia išspręsti nemažai problemų – pavyzdžiui, susijusių su nitrato tarša ir mėšlo tvarkymu. Be to, Vokietijos ekonomika stovi silpniau nei daugelyje kitų ES šalių. Artimiausios dvi savaitės Berlyne bus paskelbti nauji metiniai ir ketvirtiniai ekonomikos duomenys; yra tikimybė, kad Vokietija patirs recesiją.
Vokietijos koalicijos populiarumas yra žemas. Radikalios politinės ir ūkininkų grupės bando perimti žemės ūkio dyzelino diskusiją. Sunkvežimių vairuotojai ir traukinių mašinistai jau streikavo; dabar į gatves išeina ūkininkai. Šioje nelinksmoje padėtyje kanclerio Olifo Scholzo koalicijai artimiausias dvi savaites teks stengtis prastumti milijardinius taupymo sprendimus Bundestage. Net šviesoforų koalicija gali atsidurti viskas arba nieko situacijoje….