Tarp Vokietijos federalinių žemių buvo dideli regioniniai skirtumai. Kol Saarlando žemėje vidutinė nuomos kaina buvo apskaičiuota kaip 99 eurai, žemdirbystės plotuose, kurie ribojasi su Nyderlandais, nuomos ir pachtos kainos buvo iš esmės didesnės. Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje vidutiniškai tekdavo sumokėti 560 eurų. Žemojo Saksonijos (548 eurai), Šlezvigo-Holšteino (479 eurai) ir Bavarijos (415 eurų) nuomos kainos taip pat gerokai viršijo nacionalinį vidurkį.
Iš viso Vokietijoje yra 16,6 mln. hektarų žemės ūkio žemės, iš jų maždaug 60 procentų yra nuomojama; 38 procentai priklauso ūkininkams. Dauguma nuomos plotų yra dirbama žemė (69 procentai), po jos seka nuolatinės pievos (27 procentai) ir kiti nuomos plotai (4 procentai). Pastariesiems priklauso sritys, kur auginami vynuogynai ir vaismedžiai, arba plantacijos ir šiltnamiai.
Taip pat yra dideli skirtumai juridinėje formoje tarp skirtingų žemės ūkio įmonių. Praėjusiais metais apie 85 procentai Vokietijoje buvo individualūs ūkiai, iš kurių daugiau nei pusė – pusę etato dirbantys ūkiai. Mažuma (12 procentų) buvo tiek partnerystės ir įmonės, tiek juridiniai asmenys, įskaitant akcines bendroves ir GmbH. Tačiau šios kooperatyvų formos vidutiniškai valdo po 176 hektarus kiekviena, kas žymiai didesnė už individualių ūkių 46 hektarus.
Jų rinkos pozicija prieš mažesnius ūkius taip pat yra stipri: didelės ūkio formos kartu valdo apie 39 procentus Vokietijos žemės ūkio žemės.
Yra keletas priežasčių, dėl kurių kyla nuomos kainos: viena iš jų – žemės ūkio žemė apskritai tampa vis labiau ribota, taip pat technologinė pažanga ir ūkio centralizavimas. Tai lemia didesnę konkurenciją. Pavyzdžiui, gyvulininkystės ūkiams reikalinga daugiau vietos, kad būtų galima laikyti daugiau gyvūnų.
Pasaulio gamtos fondas (WWF) yra kritiškas šiuo klausimu. „Žemė tapo spekuliacijos objektu“, – sako Rolf Sommeris, WWF Vokietijos žemės ūkio ir žemės naudojimo skyriaus vadovas. Vokietijos žemės ūkiui reikia įvairovės, tačiau, WWF nuomone, Europos žemės ūkio politika eina bloga linkme. Visos ES mastu 80 procentų tiesioginių išmokų iš Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) gauna tik 20 procentų ūkių.
Ateityje reikėtų atsisakyti hektarais grįstų išmokų ir finansuoti visuomenei svarbias paslaugas, tokias kaip biologinės įvairovės išsaugojimas, gruntinio vandens ir klimato apsauga ar gyvūnų gerovės užtikrinimas.