Jau žinoma, kad PFAS ir kitų „amžinųjų cheminių medžiagų“ mažinimas šiuo metu apsiriboja tik „didesniu ir geresniu“ kontrolės vykdymu atskirų ES šalių lygmeniu, o apie (Europos) PFAS draudimą kol kas nekalbama. Dėl užterštų (dirvožemio) vietovių valymo ir už tai mokėti privertimo taršioms įmonėms iki šiol nėra aiškumo.
Europos požiūris į vandens kokybę jau ilgiau yra spaudžiamas. Naujos taisyklės turėtų užtikrinti švaresnį geriamąjį ir paviršinį vandenį, bet susiduria su praktiniais ir politiniais iššūkiais. Svarbi dalis yra užterštumo tikslesnis matavimas ir kontrolė. ES šalys privalo dažniau ir sistemingiau rinkti bei dalytis duomenimis. Tai turėtų suteikti geresnį supratimą apie problemos mastą.
Ypač svarbios yra sunkiai skaidosi medžiagos. Jos ilgai išlieka aplinkoje ir kaupiasi organizmuose, todėl jas sunku pašalinti, o tai kelia nuolatines problemas dėl vandens kokybės.
Promotion
Gaisrininkų putos
Praėjusią savaitę komisijos narė Roswall kartu su Nyderlandų viceministre Annet Bertram (CDA) lankėsi prieš tai veikusiame karinėje oro bazėje Soesterberg, kur dešimtmečius ugniagesių tarnybos praktikavosi naudodamos PFAS turinčias putas ir gesiklius, kurie dabar yra iki daugiau nei 10 metrų gylyje dirvoje.
Valymas
Šioje vietoje esančių „cheminių atliekų“ valymas kainuos dešimtis milijonų eurų, techniniai sprendimai vis dar yra tik pradžioje. Buvusioje oro uosto teritorijoje dabar plėtojamas gyvenamasis rajonas, tačiau milijonus kainuojančio valymo įtraukimas į būsto kainą padarytų šiuos būstus nepasiekiamus.
Diskusijose taip pat išgirstama nuomonė, kad griežtesnės pirminės priemonės gali būti veiksmingesnės. Pavyzdžiui, siūloma riboti arba nutraukti tam tikrų medžiagų gamybą. Gamybos draudimas padėtų išvengti taršos. Tačiau šis požiūris nėra pagrindinė dabartinės Europos politikos dalis.
Kas moka už taršą?
Nors švaraus vandens siekis yra plačiai palaikomas, nuomonės dėl atsakomybių ir priemonių įgyvendinimo skiriasi. Kyla klausimas, ar čia taip pat galioja principas „teršėjas moka“; ar dirvožemio valymo išlaidas turėtų padengti cheminės ir farmacijos įmonės.
Taip pat kyla klausimų dėl techninių duomenų. Skirtingi matavimo metodai ir ataskaitos kelia neaiškumų dėl užterštumo masto ir įvairių sektorių indėlio. Verslas pateikia kitus skaičius nei politikai ir ES institucijos Briuselyje.
Taisyklių peržiūra yra platesnio vandens užterštumo kovos strategijos dalis. Čia kalbama ne tik apie vieną medžiagų grupę, bet apie daugelį teršėjų, kurie kartu apsunkina Europos vandens kokybę. Taip pat cheminių medžiagų naudojimas žemės ūkyje (vis dar) vaidina didelį vaidmenį.